Sprendimas vėl neįvyko. Dienos tamsios ir niūrios, o pabaiga vis neaiškesnė. Bet nuo ko viskas prasidėjo – žinome. Ir pamiršti neturėtumėme. Juk už Brexit balsavo ne stambūs metropoliai, kaip Londonas, o regionai ir mažieji miestai, iki kurių stambių finansinių institucijų kuriamas pelnas nenusileidžia. Atskirtis didėja, euroskeptikų gretos auga, radikalai galvas kelia. Jau ir pati Europos Sąjunga labai gerai supranta, jog šią problemą reikia spręsti. Ir bando spręsti. Bet kaip tikras biurokratas sprendžia lėtai. Iki šiol į antraeilę Europos Sąjungoje paverstą socialinę politiką būtina statyti į pirmas gretas. 2017 m. Europos Sąjungos Taryba priėmė Socialinio Ramsčio principus. Ten labai aiškiai, konkrečiai ir struktūruotai išdėstyta, jog prioritetai turi būti skiriami socialinei apsaugai, minimalios algos kėlimui, atskirties mažinimui. Principai puikūs, bet rekomendaciniai. O kol rekomendaciniai – jų dantys neaštrūs.
Europos Žaliųjų frakcija kaip vieną pagrindinių iššūkių yra išsikėlusi, jog rekomendacijos virstų įstatymine baze visose šalyse narėse vieningai. Jog būtų nustatyti mechanizmai, padedantys tai įgyvendinti būtent toms šalims, kur šiandien šie rodikliai žemi. Jog būtent ten būtų nukreipti ES paramos paketai. Nustokime galvoti apie Europos Parlamentą kaip apie simbolinę, nominalią instituciją. Jau kitoje europarlamento kadencijoje, bus sprendžiami šie klausimai. Lietuvai itin svarbu, jog būtent šie klausimai taptų prioritetais. Kad mūsų balsas būtų išgirstas. „Those who do not learn history are doomed to repeat it“ (kas nesimoko iš istorijos – ją kartoja) – mokykimės iš Brexito, ir dievaži, jokiais būdais jo nekartokime jokioje Europos šalyje.