Apie Laimą 2019-04-18T19:02:46+02:00

Laima Mogeniene

Gimiau toli nuo namų. Tėvai sukūrė šeimą Sibire, o iš jo grįžus – naujais namais tapo Radviliškis. Ten augau ir mokiausi, tai visuomet mėgau, vidurinę mokyklą baigiau aukso medaliu. Išsilavinę tėvai, platėjantis akiratis ir mano pomėgiai formavo kritinį mąstymą, todėl atėjus sprendimo akimirkai – ką studijuoti – humanitarines, menines svajones pakeitė tikslieji mokslai. Chemijos technologijos studijas Kauno politechnikos institute baigiau „raudonu diplomu“. Nekart girdėjau klausimą, kodėl pasirinkau tokias studijas, juk svajojau būti žurnaliste, gal net aktore. Mano bendraamžiams suprasti nesunku – tikslieji mokslai nebuvo varžomi ideologijos, chemija juk visur vienoda. Tokiu būdu pabėgau nuo cenzūros, tačiau tai nekliudė man veikti humanitarinėje pasaulio pusėje, tikslieji mokslai tik praplėtė akiratį ir mąstymą, todėl nežinia ar keblumai man niekada nekėlė baimės, tai tiesiog situacijos, kurioms reikia rasti tinkamą požiūrio kampą ir reikiamą sprendimo formulę.

Akademinė mano veikla vien chemijos studijomis nesibaigė – ketverius metus (1983–1987) studijavusi Architektūros ir statybos mokslinių tyrimų institute aspirantūros studijose (dabartinis atitikmuo – doktorantūra), vėliau aktyviai veikiau Sąjūdyje. Žvelgiant atgal iš šiandienos, suprantu, kad visas šalies transformacijas ne tik stebėjau, bet ir patyriau savo kailiu. Tik atgavus Nepriklausomybę, iš gana ramaus mokslo pasaulio nėriau į aktyvią organizacinę veiklą, nebijojau imtis iniciatyvos, todėl netrukus atsidūriau VDU atkūrimo procese. Trūkstant mokslo ir studijų organizavimo žinių, vykau stažuotis į JAV, po keleto metų ten grįžau dar dukart – dalyvavau valdžios ir verslo santykių mokymo programoje, vėliau baigiau mokymų kursą „Moterys ir demokratija“. Tai maža dalis mokymų, kuriuose kėliau savo kvalifikaciją, apskritai – mokytis ir ieškoti sprendimų man visuomet patiko. Šiandien mano komanda vadina mane novatoriška, o aš manau, kad einant į naują sritį, reikia tikėtis nepatogumų, tačiau viskas yra išsprendžiama. Vadybos, valdymo, koordinavimo subtilybių ieškojau Lietuvoje, Lenkijoje, Danijoje, Šveicarijoje ir JAV.

Daug kam esu pažįstama iš smulkiojo verslo pasaulio. Ir su šypsena, ir su siaubu prisimenu, kaip mes, menkai ką išmanydami, kūrėme kavines, parduotuves, nuolatos linčiuojamas nusikalstamo reketo pasaulio ir dar tik besikuriančios biurokratijos. Kilo natūralus klausimas – o kaip turi atrodyti verslas? Ką daryti, kad finansinės ir žmogiškosios investicijos nenueitų veltui? Taip įkūrėme Smulkiųjų verslininkų asociaciją, ėmėme konsultuoti pradedančiuosius ir padėti patiriantiems nesėkmes. Vadovavau šiai asociacijai, subūrėme išties stiprią komandą, džiaugiuosi ir didžiuojuosi jos veikla iki šiol.

Tapti Seimo nare niekada nebuvo mano planas, tačiau stebėdama politinės jėgos mašiną, supratau, kad tai galimybė veikti ir padėti daug didesniu mastu. Ilgai ir atidžiai stebėjau visas politines partijas, siekdama suprasti, kurioje rasčiau daugiausia bendraminčių ir bendražygių. 2004-aisiais tapau Seimo nare kartu su tuomet dar Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, išlaikiusia istorinį partijos pavadinimą, deklaruojantį ir siekį išsaugoti esmines vertybes: žmogaus darną su visuomene, žeme ir gamta, ekologišką aplinką, paprastumą, nuosaikumą ir pakantumą, atjautą ir meilę žmogui, pagarbą ištakoms ir tradicijoms.

Niekada neieškojau „geresnių“ partijų, stengiuosi savo darbu prisidėti, kad partija, kuriai priklausau, taptų geresnė ir būtų verta Lietuvos žmonių pasitikėjimo. Mane visuomet labiausiai domino žmogaus teisių politika, skurstantieji ir tai, ką per daug metų mes įpratome negarbingai vadinti „socialiniais paribiais“. Šiais klausimais man niekad nepristigs drąsos garsiai kalbėti ir ieškoti realių veiksmų. Jau žinau, ką reiškia būti viena pirmųjų, kalbančių apie diskriminaciją dėl amžiaus ar socialinės padėties. Jau prieš dešimtmetį buvo aišku, kad emigracijos problema yra daug opesnė nei kai kuriems atrodo iki šiol. Dirbdama su Pasaulio lietuvių bendruomene aiškiai pasisakiau už dvigubą pilietybę, mano pozicija nepakito. Negaliu nepastebėti ir moters padėties visuomenėje, ypač valdančiosiose institucijose. Esu įsitikinusi, kad sąžiningas darbas, ryžtas ir žinios (bei nuolatinis jų siekis), bet niekuomet – lytis, amžius ar kilmė – lemia teisingus sprendimus.

Pastaruosius 10 metų konsultuoju verslininkus, dėstau, dirbu ES programoje „Leader“. Nuo 2016-ųjų lapkričio iki 2017-ųjų gegužės dirbau Seimo pirmininko sekretoriate, vėliau – pirmosios Seimo vicepirmininkės patarėja.

Kad ir ko besiimčiau, turiu pripažinti, kad visa mano stiprybė ir ramybė slypi šeimoje, laikas su ja man ypatingai brangus. Su vyru užauginome dvi dukras ir sūnų, turime tris anūkus, kurie vėliau įvertins mūsų dabartinius darbus. Esu laiminga, kai galiu padėti labiausiai pažeistai visuomenės daliai. Norėčiau, kad kiekvienas lietuvis suvoktų save ne tik šios šalies, bet ir Europos piliečiu, tai svarbu. Kviečiu eiti į priekį ne su baimėmis ir prietarais, o su klausimais ir atsakymų paieškomis.