Kai pasižiūrim, kas dedasi Prancūzijoje – lengva išsigąsti. Jei panagrinėji kodėl tai dedasi – darosi dar baisiau.
Keliuose ir autostradose protestuoja mažų miestelių ir regionų gyventojai, kurių į metropolijas daromos investicijos nepasiekia, kur turistai neplūsta, o privatus kapitalas savo milijonų nenuleidžia. Dalis jų – smulkūs verslininkai, kuriuos auganti ekonomika paliko, darbininkai ir pensininkai, kurių minimalių atlyginimų net minimaliam pragyvenimo lygiui nebeužtenka. Dalis jų – buvę miestiečiai, pabėgę į priemesčius ir nebesugebantys įpirkti paryžietiškų bagečių už 5 eurus.
Jų sąskaita pakeltas degalų mokestis – tik paskutinis lašas išvedęs žmones į gatves.
Problemos ir realijos girdėtos? Sakyčiau visiškai analogiškos Lietuvai, kur jau kelintai regione augančiai kartai vienintelė „sekmės istorija“ yra kaip iš jo ištrūkti. Ir jei Lietuvoje mes iš regionų žmonių ir juos akivaizdžiai alinančio skurdo ir atskirties mėgstam pasišaipyti – „runkeliai, taigi…“ , tai prancūzai visgi solidarūs. 70-80% prancūzų visuomenės palaiko protestus. Prancūzams égalité – įskiepyta iki pašaknų. Tad jie ir solidarizuojasi, yra pasiryžę toleruoti streikus net jei nepatogumai ir dideli.
Tad kai manęs klausia – ko į tą Briuselį? Štai Jums ir atsakymas. Kad mums čia kelių blokuoti nereikėtų, tokių krizių klausimai turi būti pradedami spręsti ten. Vengiamus mokėti mokesčius ir „mokesčių rojus” reikia tramdyti iš Briuselio. Korporacijų nemokamus pelno mokesčius reikia reguliuoti iš Briuselio. Pensijas ir minimalias algas standartizuoti su augančia ekonomika reikia iš Briuselio. Tvarkytis su aplinkosauga ir klimato kaita reikia irgi iš Briuselio.
Pabaigai – įstabus J. Hardingo skaitinys apie „geltonas liemenes” iš esmės. Nors ilgas, bet išties super prie rytinės kavos.
Palikti komentarą