Sulaukiau susirūpinimo pilno laiško, kuriame:

– priminimas, kad užkrečiamumas šalyje vis dar didelis;

– priekaištas man, kad aš asmeniškai aktyviai siekiu švelninti karantiną būtent smulkiesiems verslininkams – leisti jiems dirbti;

– nuogąstavimas, kad siekdami įsigyti prekių, smulkieji verslininkai judės šalyje ir už jos ribų, sukeldami dar didesnį viruso pernešimo pavojų;

– prašymas man elgtis atsakingai visų piliečių, o ne tik smulkiųjų verslininkų atžvilgiu.

Tokie ir panašūs nuogąstavimai gajūs, todėl pasidalinsiu savo pozicija/mintimis plačiau:

Pirma, didžiųjų prekybos tinklų veikla nebuvo uždrausta ar bent kiek apribota nei vienai dienai, nei vienai valandai. Jie prekiauja kaip prekiavę, – ne tik maisto prekėmis, bet ir televizoriais, paspirtukais, baldais, rūbais, buitinėmis, sodininkų ir visomis kitomis įmanomomis prekėmis. Tuo tarpu, mažųjų prekybininkų ir paslaugų teikėjų veikla uždrausta, nepaisant fakto, jog tai dažnai vienintelės pajamos jų šeimoms pragyventi. Taip pažeidžiami ne tik sąžiningos konkurencijos, bet ir lygiateisiškumo bei humaniškumo principai. Galbūt sunku suprasti jų beviltišką situaciją tiems, kurie gauna garantuotas kasmėnesines pajamas, – algas ar socialines išmokas. Kaip sakoma, sotus alkano neužjaučia.

Antra, nors šalyje užkrečiamumas vis dar labai didelis (ir aš tam pritariu), prekybos centrų veikla nėra stabdoma ar ribojama, nors ten užsikrėtimo rizika yra nepalyginamai didesnė, nei mažose parduotuvėlėse, kuriuose niekada nebūna didelių pirkėjų srautų.

Nepaneigiama – minios plūdo į didžiuosius centrus ne tik per Kalėdas, bet ir dabar, kiekvieną dieną visi matome nuolatines žmonių sangrūdas visuose centruose visoje Lietuvoje. Didieji centrai ilgina savo darbo valandas, plečia asortimentą, gundo pirkėjus intensyviomis reklamomis ir nuolaidų akcijomis, nepaisant viruso ir karantino. Viešai “Verslo žiniose” yra paskelbta informacija apie išaugusius jų pelnus ir numatomą agresyvią plėtrą, – kiekvienas tinklas planuoja statyti po 10-12 naujų centrų. Ekspertų pasakymą, kad visada krizių metu pralobsta turtingieji ir nuskursta nepasiturintieji, liudija karti šiandienos realybė.

Trečia, dėl nuogąstavimų, kad leidus dirbti, smulkieji verslininkai judės ieškodami prekių ir sukels didesnį viruso pavojų, turiu pažymėti, kad šiais laikais tiekimas vyksta kiek kitaip, – juda prekių tiekėjai, tie patys, kurie šiuo metu aprūpina didžiuosius prekybos tinklus. Iš kitų šalių prekės siunčiamos, – niekas su krepšiu nebevažiuoja jų parsivežti.

Ketvirta, tai, kad šiems žmonėms uždrausta dirbti ir jie negauna jokių pajamų, neatleidžia jų nuo augančių skolų ir išlaidų: tenka mokėti už nuomą, elektrą, komunalinius mokesčius, banko paskolas. Valstybė tokiu reguliavimu stumia mažuosius verslininkus į “šešėlį” – nelegalią veiklą ir mokesčių slėpimą.

Penkta, akivaizdu, kad šie žmonės nebelinkę taikstytis su tokia situacija, jie organizuojasi socialiniuose tinkluose, ruošiasi kreiptis į teismus, organizuoja protesto akcijas. To, mano nuomone, mūsų valstybei mažiausiai reikia šioje sudėtingoje situacijoje. Vakar stebėjau 1500 grožio specialistų susitikimą Facebook platformoje – juo dalinuosi šiame savo įraše. Žmonės nenori valdžios malonės – išmokų, jie reikalauja savo teisės SAUGIAI dirbti. Ir net neabejoju, kad jų noras ir galimybės saugiai dirbti padėtų greičiau atsigauti ekonomikai.

Dėl visų šių priežasčių, esu įsitikinus, kad teisingas sprendimas būtų leisti dirbti tiems verslams, kurie geba užtikrinti pačių griežčiausių saugumo reikalavimų laikymąsi, neproteguojant stambiųjų ir nediskriminuojant mažųjų verslų.

Ir toliau dėsiu visas pastangas, kad toks sprendimas kuo greičiau būtų priimtas.

📷 Amador Loureiro / Unsplash