Klausant iniciatorių argumentų atrodo, tarsi naivūs neturtingieji piliečiai “nesuprastų“, jog naujas blizgantis hibridinis automobilis yra geriau, nei senas aprūdijęs dyzelinis vienatūris, vis dar populiariausias mūsų kaimuose ir miesteliuose. Pajamų ir socialinės nelygybės statistika – įrodymas, kad šis mokestis taps nepakeliama našta mažas pajamas gaunantiems žmonėms, turės neigiamą įtaką regionų gyventojų mobilumui, būtinųjų paslaugų pasiekiamumui ir, tuo pačiu, bendrai gyvenimo kokybei.

Niekas neabejoja, kad turime aktyviai siekti turėti mažiau taršių automobilių parką šalyje, bet ar tokiu būdu, kaip siūlo aplinkos ministras S.Gentvilas?

Siūlomas taršos mokestis nėra orientuotas į realų problemos sprendimą: pavyzdžiui, 1000 km per metus senu automobiliu nuvažiuojantis sodininkas sukurs daug mažesnę taršą, nei 50 000 km, kad ir mažiau taršiu automobiliu per metus nuvažiuojantis vadybininkas.

Aplinkos ministerija teigia, jog iš šio mokesčio gautos lėšos bus skirtos viešojo transporto infrastruktūrai gerinti. Bet ar neturėtų viskas būti atvirkščiai: pirma infrastruktūra, vėliau ambicingi pokyčiai?

Vakar aplinkos ministras S.Gentvilas užsiminė, jog liko metai, per kuriuos turime persėsti „į panašiai kainuojančius, bet mažiau taršius automobilius”.

Turime eiti žalesnės Lietuvos link, tačiau neignoruojant Lietuvos regionų ir juose gyvenančių žmonių realios situacijos, atsižvelgiant į socialinės nelygybės mąstą.