Kam iš jūsų nėra tekę ironiškai nusišypsoti į ūsą, supratus, kad pamėgtas vartoti „aš tai tikrai niekada“ ką tik jus pagriebė už riešo, atvedė prie šio dienoraščio puslapio ir paklausė – „Tai ką dabar veiki?“.  Labai norėčiau sakyti, kad šis pasakojimas ne apie mane, bet – deja. Prisikalbėjau. Nieko tokio, ne pirmas kartas, kai save nustebinu, bet tikrai pirmas, kai atsiduriu tokiame chaotiškame, nuolatos stebinančiame žaidime – politikoje. Kaip?  Keisdama darbus turėjau gero mėnesio pertrauką. Draugai tai žinojo. Sakė: „Ateik, reikia pagalbos, vis tiek nieko neveiki.“ Esu trumpų distancijų žmogus, tad pagalvojau, kad įmesti save į absoliučiai naują sritį, gali būti visai įdomu – juk neilgam, atsikalbinėjau tik visiems primindama, kad visad buvau apolitiška, o atėjus laikui balsuoti – arba iškvosdavau tuos protingesnius draugus, arba gadindavau biuletenį. Tikrai. Ir štai, buvau supažindinta su kandidate į Europos Parlamentą Laima Mogeniene. Turėjau lygiai nulį išankstinio nusistatymo, išskyrus partiją, kuriai priklauso Laima. Tai ar nėra normalių partijų – klausiu. „Yra ir nėra“, – man buvo atsakyta. Gerbiu Laimos pasirinkimą dirbti konkrečiais klausimais ten, kur pasirinko būti prieš daugiau nei dešimtmetį, o ne ieškoti geresnio įvaizdžio. Nors pastarasis klausimas tapo vienu pagrindinių Laimos štabo iššūkių – kaip papasakoti visiems apie tai, kas jau nuveikta, vengiant mistinių pažadų, kai žmogus niekada nebuvo medijų žvaigždė, vardas pažįstamas daugiausia specialistams, o tūlam lietuviui nieko nesako. Aš patikėjau Laima, jos darbais ir ypač – asmenybe. Pati išmokau turbūt daugiau nei sukūriau vertės, bet keleto dalykų norėčiau būti nemačiusi, negirdėjusi ir nežinojusi.

Liko mažiau nei savaitė iki rinkimų. Atsigręžus į 6 savaičių trukmės vakar dieną, sunku pasakyti, kurie rinkimų kampanijos sprendimai buvo sėkmingi, o kurie „paskendo“ neatnešę norimų rezultatų, bet tikrai žinau, kad yra keletas dalykų, kurių nesitikėjau ir dėl kurių norėtųsi pasakyti „daugiau niekada“. Visų pirma – neapykanta, pro kurią tenka brautis kiekvienu sakiniu, kiekvienu videodarbu, kiekviena Laimos kolegų ar bičiulių paramos žinute. Niekam nėra paslaptis tai, kad socialinių tinklų paskyras administruojame mes, Laimos komanda, nuolatos skambinėdami jai, keliaujančiai iš susitikimo į posėdį, iš debatų į šventę, iš radijo į štabą, ir tik kartais iš kur nors – namo. Pasakojame jai komentarus, klausiame nuomonės, perduodame linkėjimus, trumpai tariant, palaikome socialinių tinklų pulsą ir stengiamės, kiek įmanoma, atspindėti pačios kandidatės mintis, atskleisti jos esamą, o ne mūsų įsivaizduojamą (ar galbūt sėkmingą) požiūrį. Tačiau yra žinučių, kurių aš Laimai niekada neperskaičiau, tokių, kurios primena man, pratusiai prie savos kompanijos (išsilavinusios, diskutuojančios ir atviros), kad Lietuva yra daug įvairesnė nei ta eilė prie kavos puodelio išsinešimui už 3 eurus. Žinojau tai, jūs irgi tai žinote, net neabejoju, bet nuostaba vis tiek aplanko:

„Dar Lietuvoj trinatės, ko nesiruošiat į Briuselį <…> ot liežuvį turi be kaulo, tik subinėm plaut tinkamas, šūdą mali <…> be plaukų liktum, perukai brangiai kainuoja“, – tik menkas pavyzdys iš Laimos, kandidatės į EP, profilio socialiniame tinkle. Kalba, žinoma, pataisyta, ponia Jūratė nepadėkos, bet man mažiau skaudės. Apie tragišką (ne)raštingumo lygį kalbėdama galėčiau užpildyti visų medijų eterį, bet grįžkime prie ponios Jūratės. Aš, dievaži, jauna, nebranginau savo miego, kartais net kurią užduotį nustumdama į šoną, analizavau tokių jūračių profilius – nes man tai absoliutus stebuklas. Aš žiūriu į žmogų, pasirašiusį savo tikrą vardą ir pavardę, matau, kokią mokyklą jis baigė, apžiūrinėju jo nuotraukas su vaikais, asmeniniais susirašinėjimais (gal reikia Laimai, jei pateks į EP, pasiūlyti idėją apie europinių pinigų investicijas į tetų jūračių švietimą privatumo klausimais, ar bent socialinių tinklų pradžiamoksliui „įkirsti“) ir mąstau – o kaip smarkiai turi šaut į galvą (ir kuo), kad tu imtum šitaip dergtis, įsivaizduodamas, kad esi nematomas.

Visai kas kita – naujienų portalai, kur komentarus galima rašyti anonimiškai, nors, nuosekliai peržvelginėjantis ir bent kiek pastabesnis žmogus, ilgainiui galėtų atsekti nuolatinius rašytojus vien iš smarkiai riboto žodyno ir atsikartojančio diskurso, bet galbūt tai ir vėl mano polinkis „matuoti“ žodžius. Šiaip ar taip – man nėra naujiena, kad po bet kokiu straipsniu atsiras tokių, kurie nepraleis progos mėšlinais batais pereiti per moralę ar – juo labiau – logiką, nes šitas socialinis ekshibicionizmas yra atvirkščiai proporcingas intelektui. Ir čia Laima man jau sakytų: „Egle, mes visi iš ten pat“, – iš tiesų ne kartą diskutavome, pavyzdžiui, pakeliui į kokį renginį, apie tuos socialinius „sluoksnius“; Laimai visad suskausta išgirdus žodį „apačios“, sutinku, kad neturėtume taip skaldytis ir pravardžiuotis, bet reikia visų valios pastangų, kad nepykčiau, neimčiau į širdį ir nepulčiau šnypšti kolegoms, kad „tie“, kurie skiria savo laiką neapykantai skleisti, yra padugnės ar durniai. Niekada nesutiksiu, kad pyktis ir kenkėjiškumas yra išskirtiniai lietuvių bruožai, tiesiog mūsų turimas internetas yra vienas greičiausių pasaulyje.

Paradoksalu, tačiau Laima, dirbusi ir daug kalbėjusi apie neapykantos kurstymą internete ir būtinybę imtis priemonių, dabar pati tapo objektu, į kurį galima spjaudyti, žinant, kad LR baudžiamojo kodekso 170 straipsnis retai kada pritaikomas praktikoje – nes kam, ar ims dabar kas visus tampyti po teismus, ar užteks kam valios ir kantrybės atsekinėti anoniminius rašinėtojus, juolab, kad tai rinkimų laikas ir prožektorių šviesoje dabar esantys kandidatai neturi didžiausios prabangos – laiko ir jėgų – tam, kas neveda jų į priekį. „Apie ką mes kalbame ir, kokį klausimą sprendžiame, Egle?“ – Klausia manęs Laima, kai pasiklystu piktoje komunikacijoje

Ne mažesnę nuostabą man kelia ir pačių kandidatų vis ryškiau matoma konkurencija. Kalendoriui metant savo puslapius, kartu su jais krenta ir orumo bei sąžinės procentai. Dar prieš keletą savaičių, kai visų dėmesys buvo skiriamas vien Prezidento rinkimams, važinėjant po Lietuvą ir kabinant plakatus, buvo galima pastebėti pagarbą kiekvienam lentoje kabančiam skelbimui, kabindami savuosius, visi dėliojo taip, kad tik nepridengtų antradieniais surenkamų kiaušinių žinutės ar, žinoma, jau paplitusio „perku plaukus“ skelbimo. Nes plaukai svarbu. Ponia Jūrate, gal čia jūs? Štai dabar, praeidami pro skelbimų lentą, ypač atokesnėse Lietuvos gyvenvietėse, pakrapštykite kamputį – ar po juo neslypi kito kandidato pažadai?

Nė force majeure neįveiktų šitokio entuziazmo, šitokio alkio. Kam šypsosimės sekmadienį? Ar tvirti rankų paspaudimai bus pirmadienį? Per kiek laiko atleisime kolegoms? Ar kartais marškinių lyginimui neskiriame daugiau laiko nei savo veiksmų orumo cenzūrai?